Gerai, kad dar yra kam kaime žolę nušienauti, laukus prižiūrėti ir juos apsėti, o juk dažnas arba parduoda, arba, tiesiog, apleidžia. Kadangi mūsų giminė ne maža, tad ir lankytis yra kam, gyvybės įnešti į kiemą :)
* * *
Kai tik atvažiuojame - bėgame prie didžiojo akmens. Senelis pasakojo, kad tas akmuo toks didelis, jog antrojo pasaulinio karo metu norėjo po juo slėptuvę pasidaryti, tačiau neprisikasė prie akmens apačios. Duobės gylis siekė daugiau kaip 2 metrus, bet galo nebuvo matyti. Pusbroliai taip pat bandė pasiekti akmens dugną traktoriumi kasdami, bet vėlgi, sakė, kad nepavyko. Tad nežinia, gal būtent čia ir dūlėja diždžiausias Lietuvos akmuo :) (2-oje foto ant jo).
.
Vieną dieną baigia žydėti radastos (taip Dzūkijos krašte vadinamos senovinės rožės), jazminai, kitą - noksta rugių varpos, trečią renkame rudeninį derlių ir kepame duoną... ir visa tai tikrojo kaimo kasdienybė, kurią patirdavome atostogaudami vaikystėje. Galiu pasigirti, jog moku ir avis kirpti senovinėmis specialiomis žirklėmis 'čak čak', ir karvę rankomis melžti, ir dalgiu žolę šienauti, ir..., žinoma, ant kiaulės jodinėti. O juk visa tai išmokau paslapčia, seneliams popiečio miego prigulus :) :) :)
Norėčiau ir šiandien paliest tas dienas, bet deja, laiko neatsuksi atgal.
Laukiu nesulaukiu kuomet vel ir as uzlipsiu ant musu vaikystes akmens :)
AtsakytiPanaikintiKaimo vaizdai visiems, manau, duoda siltu jausmu... Nuostabios foto, nuostabi gamta.
Audra K.
Iki susitikimo. Bučiuoju :)
AtsakytiPanaikinti