Kvapieji Pelėžirniai (Lathyrus)

Man jie taip patinka, kad nusprendžiau šiek tiek pasidomėti jų kilme.

Pasirodo, pirmasis mutavęs laukinis pelėžirnis su labai stambiais žiedais buvo rastas Sicilijoje (Palermo, Italija) prieš daugiau nei 300 metų. Vėliau jo sėklos buvo perduotos Anglijos botanikams, kurie išvedė kultūrinį pelėžirnį pavadintą 'Cupani' (italo suradusio mutantą pelėžirnį) vardu.

                                                                                                                                                              Kažkada auginau daugiamečius pelėžirnius, tačiau jie ne tokie išvaizdūs kaip vienmečiai.

Pelėžirnių hibridų plati spalvinė gama nuo baltų iki tamsiai purpurinių. Įsigijau ir žemaūgių... taip, taip mano nuostabai žamaūgių Lathyrus. Auginsiu pirmą kartą, todėl kol kas apie juos nieko negaliu pasakyti.

Šiuo metu susidaiginau Lathyrus odoratus 'Spencer' mišinį. Taip pat orams atšilus, tiesiai į vazonus, sėsiu vienspalvius baltus, alyvinės ir tamsiai purpurinės spalvos vijokliukus Lathyrus latifolius.

Pelėžirnius dievinu todėl, kad jie ne tik nuostabiai kvepia, o tie kurie nekvepia turi įstabaus grožio žiedynus, bet ir todėl, kad puikiai tinka skynimui, puokštėms, žydi ilgai, nereikalauja daug priežiūros ir pan.

Tik noriu priminti keleta agrotechnikos elementų: sėklos prieš sėją turėtų būti sudaigintos vandenyje (mirkant maždaug savaitę); jie mėgsta gerai perdirbtą, laidžią, humusingą dirvą; kai užaugs pirma pora lapų - viršūnėlę nugnybkite, kad šakotųsi; žinoma, karts nuo karto nepamirškite pagirdyti mineralinėmis trąšomis :)