2012 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Kvapieji Pelėžirniai (Lathyrus)



Man jie taip patinka, kad nusprendžiau šiek tiek pasidomėti jų kilme.

Pasirodo, pirmasis mutavęs laukinis pelėžirnis su labai stambiais žiedais buvo rastas Sicilijoje (Palermo, Italija) prieš daugiau nei 300 metų. Vėliau jo sėklos buvo perduotos Anglijos botanikams, kurie išvedė kultūrinį pelėžirnį pavadintą 'Cupani' (italo suradusio mutantą pelėžirnį) vardu.

                                                                                                                                                              Kažkada auginau daugiamečius pelėžirnius, tačiau jie ne tokie išvaizdūs kaip vienmečiai.

Pelėžirnių hibridų plati spalvinė gama nuo baltų iki tamsiai purpurinių. Įsigijau ir žemaūgių... taip, taip mano nuostabai žamaūgių Lathyrus. Auginsiu pirmą kartą, todėl kol kas apie juos nieko negaliu pasakyti.

Šiuo metu susidaiginau Lathyrus odoratus 'Spencer' mišinį. Taip pat orams atšilus, tiesiai į vazonus, sėsiu vienspalvius baltus, alyvinės ir tamsiai purpurinės spalvos vijokliukus Lathyrus latifolius.


Pelėžirnius dievinu todėl, kad jie ne tik nuostabiai kvepia, o tie kurie nekvepia turi įstabaus grožio žiedynus, bet ir todėl, kad puikiai tinka skynimui, puokštėms, žydi ilgai, nereikalauja daug priežiūros ir pan.


Tik noriu priminti keleta agrotechnikos elementų: sėklos prieš sėją turėtų būti sudaigintos vandenyje (mirkant maždaug savaitę); jie mėgsta gerai perdirbtą, laidžią, humusingą dirvą; kai užaugs pirma pora lapų - viršūnėlę nugnybkite, kad šakotųsi; žinoma, karts nuo karto nepamirškite pagirdyti mineralinėmis trąšomis :)

2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Su šv.Velykom!


Šią šventę džiaugsmui praviras duris palikim
ir
leiskime Velykų saulei pasivaikščiot po namus.
Šią šventę žodžių upei lietis netrukdykim-
tegu prisikėlimo jaudulys aplanko mus :)

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Mylimieji sukulentai

Aeonium arborescens atropurpurea
Aukštasis ramdis


Šį džiaugsmą man padovanojo viena romietė, kai svečiavausi Italijoje. Aukštasis ramdis pas juos žiemoja tiesiog balkone, nes kaip paaiškino ponia, žiemą oro temperatūra tesiekia 0 , -1 C. Nespėja sušalti :)

Labai keista, nes pas mane jie statūs, o gimtąjame krašte - pietuose, tarsi šliaužiantys (gulsti). Galbūt karštis jų padėtį pakoreguoja...



Aeonium genties pavadinimas yra kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio 'aionois' , kuris reiškia 'amžinas, nemirtingas'. Labai mėgsta pietinę palangę. Vasarą jį išnešu į terasą, tačiau nors tai ir pietų krašto augalas, tačiau tiesioginiuose saulės spinduliuose apdega. Mat pas mus jų nebūna gausu beveik puse metų ir auginami kaip kambariniai augalai, todėl neadaptuoti lauko sąlygom. Užtenka jam rytinių, po to ir vakarinių saulės vonių.
                                                    
                                                                              



                                      Žiemą numeta lapus, o spalva tampa žalsva. Šiose dvejose nuotraukose ramdis tik ką pradėjęs busti iš po žiemos miego. Lapeliai patysę, dar neįgavę juodai purpurinės spalvos. Be to, aš jį kol kas laikau ant šiaurinės palangės, tegul dar pasirąžo :)